Sėdžiu, žiūriu į savo vaikus, kurie rašo Kalėdų Seneliui laišką, ir laikas tarsi sustoja. Klijuoja kažką iškirpę iš reklaminių žurnalų, prašo, prisiekinėja, jog buvo geri, klausė mūsų, tėvų, visus metus, kad jeigu kažko ir "pridirbo", tai tikrai tikrai pasitaisys kitais metais. O aš žiūriu ir šypsausi... Suprantu, kad turbūt bus dar labiau išdykę, ir sudaužys ne vieną vazą, kurią būtinai reikėjo paduoti, kai merkėme pačių kieme išaugintas gėles, ir dar ne kartą padės kepti sausainius ir paliks apsnigtą visą mano virtuvę, ir dar daug kartų padės ravėti piktžoles su mano prieskonių daigeliais...bet ką pasakyti...juk padeda. Kambaryje dega židinys ir tokia stebuklinga atmosfera tvyro, kad bijau net pajudėti, girdžiu kaip traška malkos degdamos ir suprantu, kad už lango vis šalčiau ir tamsiau vakarais, o vaikams, atrodo, nuo to tik geriau, nes jie jau jaučia, kad artėja stebuklingas laikas, kai puošime eglutę, uždegsime girliandas, kepsime imbierinius sausainius, kad kartu sėsime už stalo visi pasipuošę ir jie šv.Kalėdų rytą, palikę sausainių ir pieno, gaus išsvajotų dovanų. Sėdžiu ir suprantu, jie tiki stebuklais, tai kodėl jais negalime patikėti ir mes. Mano stebuklai - jie - mano vaikai...Todėl imu popieriaus lapą ir kartu su savo vaikais rašau laišką, spalvinu, žadu būti geresnė ir prašau tik vieno stebuklo - laimės savo vaikams. Šiltų ir stebuklingų švenčių Jums visiems ir Jūsų vaikams.